Naujos knygos

Žeme, žeme mes su tavim

,, Mama žeme,

Man gera Tavyje gyventi. Pasakiškai gražūs, žemiški tikri Tavieji kūriniai visi: medžiai, gėlės, paukščiai, gyvūnai, kalnai, vandenys...." ištrauka iš laiško žemei.

Kovo 20-oji Žemės diena. Trakų viešosios bibliotekos vaikų literatūros skyriuje, veikia Trakų vidurinės mokyklos darbelių paroda ,,Žeme, žeme mes su tavim".

Knygnešio diena

Kovo 16-oji Lietuvoje minima kaip knygnešio diena.

Šią dieną pagerbiami knygnešiai, lietuvių kalbos draudimo metais platinę lietuviškas knygas, kai po 1863 metų sukilimo Rusijos imperijos valdžia uždraudė leisti ir platinti knygas lietuvių kalba. Milžinišką darbą atliko draudžiamų spaudinių platintojai – KNYGNEŠIAI. Nepaisant to, kad už knygų platinimą buvo baudžiama kalėjimu ar tremtimi į Sibirą, knygos buvoplatinamos itin aktyviai. 1904 m. panaikintas daugiau, kaip 40 metų trukusis lietuviškos spaudos draudimą.Tad knygnešiai Lietuvos istorijoje atliko ypatingą vaidmenį, o kovo 16-oji – įžymiojo knygnešioJurgio Bielinio gimimo diena.

Knygnešių keliais bibliotekoje keliavo Trakų vidurinės mokyklos 5-10klasių mokiniai. Bibliotekos darbuotojos supažindino su parengta literatūros paroda ,,Spaudos draudimo gadynė", kurioje atspindėtas 1864-1904m. laikotarpis. Vėliau žiūrėjo filmą ,,Knygnešys" ir diskutavo. Užtvirtindami žinias renginio pabaigoje mokiniai atsakė į viktorinos klausimus. Už teisingą atsakymą buvo įteikti knygų skirtukai. Dėkojame Trakų vidurinės mokyklos lietuvių kalbos mokytojoms: D. Vasiliauskienei ir V. Skorupskienei.

Artėja Tarptautinė vaikų knygos diena

Nuo 1967 metų H.K. Anderseno gimimo dieną (balandžio 2-ąją) švenčiama Tarptautinė vaikų knygos diena. Tos šventės paskirtis - įkvėpti, paskatinti vaiko, paauglio, jaunuolio meilę knygai, atkreipti daugiau dėmesio į vaikų literatūrą. Šiemet remia IBBY Meksikos skyrius.

Kreipimosi teksto autorius Francisco Hinojosa (Fransiskas Inochosa, g. 1954 m.) yra išleidęs beveik keturiasdešimt knygų - ir suaugusiesiems, ir vaikams. Autorius stebina gebėjimu tuo pat metu kreiptis į įvairaus amžiaus skaitytojus.

Plakato dailininkas Juanas Gedovius (Chuanas Chedovijus) - pasakotojas, iliustruotojas, nepermaldaujamas nakviša ir jūrų drakonų žvejys. Nuo vaikystės J. Gedovius nesiskiria su teptukais ir dažais, kuriais popieriuje gali išreikšti savo vizijų būtybes. Išleista per šešiasdešimt J. Gedoviuso leidinių, jis surengė daugybę parodų savo šalyje ir užsienyje, pelnė dešimt tarptautinių premijų, sukūrė animacinių filmų, plakatų ir grafikos darbų.

KITĄ KARTĄ, SENIAI SENIAI, PASAULYJE BUVO SEKAMA PASAKA

Francisco Hinojosa

Kitą kartą, seniai seniai, pasaulyje buvo sekama pasaka. Iš tikrųjų tai ne viena, o daugybė jų. Sklido istorijos apie nepaklusnias mergaites ir jas nusiviliojančius vilkus, apie krištolines kurpaites ir įsimylėjusius princus, gudruolius katinus ir alavinius kareivėlius, apie geraširdžius milžinus ir šokolado fabrikus. Į pasaką kas nors vis įterpdavo vieną kitą žodį, posakį, prigalvodavo naujų aplinkybių, nepaprastų veikėjų. Šios istorijos kėlė juoką, žavėjo ir jaudino. Jose atsirado daugybė simbolių. Pasakos plito, kad tūkstantį pirmą sykį mes galėtume išgirsti: „Kitą kartą, seniai seniai, pasaulyje buvo sekama pasaka..."

Kai pasakas skaitome, sekame ar jų klausomės, ugdome savo vaizduotę - ji tampa laki. Ir vieną dieną - nespėsime nė susivokti - koks nors kadaise girdėtas pasakojimas savaime iškils mūsų atmintyje, ir tada suprasime, kad gyvenimo kelyje atsiradusias kliūtis galime įveikti kūrybiškai.

Skaitydami pasakas kitiems, sekdami jas ar patys klausydamiesi, kartojame labai seną ritualą, kuris civilizacijos istorijoje buvo vienas pagrindinių, - mes bendraujame. Iš pasakų sužinome, kuo panašios epochos ir jų kultūros. Jos suartina kartas, todėl, tiesą sakant, visai nesvarbu, kas esame, - japonai, vokiečiai ar meksikiečiai; tie, kurie gyveno XVII amžiuje ar vaikščioja dabar ir pasakojimus skaito internete; seneliai, tėvai ar vaikai. Mus, žmones, kad ir labai skirtingus, pasakos veikia vienodai.

Gyvos būtybės gimsta, dauginasi ir miršta, o gyvenimo įvairovės kupinos pasakos yra amžinos. Ypač tradiciniai liaudies pasakojimai, kurie remiasi to meto, kai yra sekami ar perrašomi, įspūdžiais. Pasakas perkurdami, jų klausydamiesi mes tampame bendraautoriais.