Varvantis ketvirtadienio, lapkričio 12 dienos, rytas. Debesys nusileidę ant miesto, prisisotinę drėgmės, kurios nebeišlaiko ir taško žemėn, kliudydami visus, kas tik išdrįsta išeiti laukan.
Drąsuolių ne taip daug, bet jų yra. Vieni priversti, nes skuba, kiti... Kiti džiugiai klegėdami lietų pasitinka. Neišsigandę lapkričio darganos ir lietaus. Trakų darželio „Ežerėlis“ vaikai lydimi auklėtojos Birutės ir LEU studentės Liucijos atiteškėjo per balas balutes...
Šuldu buldu papartyne, uodas plėšė kakarinę, žąsinas kankliavo, gaidys trimitavo, briedis trypinėjo, kiškiai griuvinėjo, meškutės dūdas pūtė, varnos plunksnas pašė, katinai būgnus bubino, vaikai jiems pritarė, sunku buvo besuprast kur kas, o dar ožio linksmas bliovimas. Visiems kojos pačios kilnotis pradėjo, šokti ir pokštaut visi suskubo. Papartynas, tai Trakų viešosios bibliotekos vaikų literatūros skyrius, o visko kaltininkė - nepelnytai primiršta, linksma ir išdykėliška šventė, – Ožio diena. Nūdiena ne visiems žinoma ar girdėta.
Ožio diena – tradicinė lietuvių paskutinė rudens šventė, kurios metu atsisveikinama su Rudeniu ir surengiamos linksmos Žiemos šauktuvės. Piemenukai išsirinkdavo patį storiausią ir balčiausią beržą, kurio pašonėje sukurdavo laužą, tartum žiemos dievams ką aukoti ruoštųsi.
Kad greičiau pasnigtų, aplink beržą tris kartus apvesdavo baltą ožką. Baltas beržas ir balta ožka simbolizavo sniegą. Mažiausias piemenukas garbingai sėdėdavo raitas ant ožio, o kiti stebėdavo gyvuliuko akis, jei žiūri į šiaurę – snigs, žiema greitai ateis, jei į pietus – dar nebus žiemos. Piemenukai žaidė įvairius žaidimus, pavyzdžiui „oželį“, kurio metu prie galvos pridėję pirštus „baidydavosi“, erzindavo vienas kitą. Ožiai buvo papuošiami kaip karaliai, su karūnomis ir vaišinami kopūstais, morkomis. Šią dieną lauke ant laužo piemenukai paskutinį kartą kepdavo savo skanėstą – kiaušinienę iš dvylikos kiaušinių. Baltas ožys turėdavęs tapti tarpininku tarp dieviškojo pasaulio ir žemiškojo. Buvo tikima, jog jis galįs priartinti žiemą ir savo elgesiu išpranašauti ateitį.
Ši diena, tai piemenėlių šventė, kurią smagu ir dabar paminėti su vaikais, kas žino, gal balta ir puri žiema greičiau ateis. Apie ožį daug dar išlikusių liaudies dainų, ratelių, šokių, žaidimų, orų spėjimų. Ožio personažą sutinkame ir mūsų kalendorinėse šventėse. Senovės papročių nereiktų pamiršti. Šiose piemenėlių išdaigose, vaidybiniuose žaidimuose slypi mūsų tautos praeitis. O ar mums tai įdomu? Gal vertėtų pasklaidyti dulkėtas kraštotyros knygas arba tiesiog bėgti laukan žiemos kviesti.
Kadangi dabar ožkų niekas apie beržus nevedžioja ir ant laužo kiaušinienės nekepa, tai ir snigti neskuba. Štai jau lapkričio vidurys, o snaigių kaip nėr, taip nėr. Tai Trakų viešosios bibliotekos vaikų literatūros skyriaus iniciatyva kabinomės į ratą, paleidome gerkles – „Eina ožys rėkdamas, ragu dangų rėždamas, galvelę kinkuodamas, barzda žemę šluodamas...“.
Rasa Pavilionienė
Trakų viešosios bibliotekos
vaikų literatūros skyrius
vyr. bibliotekininkė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą