2011 metų kreipimasis Tarptautinės vaikų knygos dienos proga į pasaulį iškeliavo iš Europos kultūros sostinės Talino. Teksto autorė – gerbiamiausia estų rašytoja Aino Pervik (g. 1932)
Aino Pervik
Knyga prisimena
„Kai Arnas su tėvu atkako į mokyklą, pamokos jau buvo prasidėjusios.“
Šį sakinį mano gimtojoje Estijoje kone kiekvienas moka atmintinai. Taip prasideda viena knyga. Ta knyga vadinasi Pavasaris, ji buvo išleista 1912 metais, o parašė ją estų rašytojas Oskaras Lutsas (1887–1953).
Pavasaryje pasakojama apie vienos mažos parapijos mokyklos vaikų gyvenimą XIX amžiaus pabaigos Estijoje. Oskaras Lutsas rašė apie savo mokyklinius metus. Tiesą sakant, knygos herojus Arnas ir yra pats Oskaras Lutsas vaikystėje.
Mokslininkai tiria senus dokumentus ir jais remdamiesi rašo istorines knygas. Istorijos knygose aprašomi kadaise buvę įvykiai. Tačiau iš istorijos knygų mes vis dėlto negalime sužinoti, kaip tais senais laikais iš tiesų gyveno paprasti žmonės.
Grožinė knyga prisimena ir tokius dalykus, kokių nerasime jokiuose istoriniuose dokumentuose. Pavyzdžiui, ką mąstė toks berniukas kaip Arnas, daugiau kaip prieš šimtą metų lankęs mokyklą. Arba apie ką tais laikais vaikai svajojo, ko bijojo ir kas jiems teikė džiaugsmo. Knyga prisimena ir tų vaikų tėvus, prisimena, kokie jie norėjo būti ir kokios ateities linkėjo savo vaikams.
Žinoma, ir šiandien galima rašyti knygas apie senus laikus, ir neretai jos būna labai įdomios. Vis dėlto šiuolaikinis rašytojas nežino praeities kvapo ir skonio, nepažįsta baimių ir džiaugsmų. Jis jau žino, kaip viskas vyko toliau ir kokia buvo senųjų laikų žmonių ateitis.
Knyga prisimena tą laiką, kada ji buvo parašyta.
Iš Čarlzo Dikenso knygų sužinome, koks iš tiesų atrodė gyvenimas Londono gatvėse vienam berniukui XIX amžiaus viduryje, kai ten sukinėjosi Oliveris Tvistas. Deivido Koperfildo akimis (bet juk iš tiesų tai buvo tuometinis paties Dikenso žvilgsnis!) ir mes galime pamatyti visokių žmonių, kurie gyveno XIX amžiaus Anglijoje, sužinoti, kokie buvo jų santykiai bei kokios mintys ir jausmai turėjo įtakos tiems santykiams. Mat Deividas Koperfildas, galima sakyti, įamžino paties Čarlio Dikenso gyvenimą. Dikensui nereikėjo nieko išgalvoti, jis tiesiog žinojo.
Iš knygos sužinome ir tai, kaip iš tikrųjų jautėsi Tomas Sojeris, Hekelberis Finas ir jų draugas Džimis keliaudami Misisipės upe XIX amžiaus pabaigoje, kai apie juos rašė Markas Tvenas. Jis puikiai žinojo, ką tais laikais žmonės galvojo vieni apie kitus, nes jis pats gyveno tarp tų žmonių. Jis pats buvo vienas iš jų.
Pačią tikriausią tiesą apie senųjų laikų žmones pasakoja grožinės literatūros kūriniai, parašyti būtent tada, kai tie senųjų laikų žmonės gyveno.
Medžiaga iš tinklapio http://www.rubinaitis.lt/
Knyga prisimena
„Kai Arnas su tėvu atkako į mokyklą, pamokos jau buvo prasidėjusios.“
Šį sakinį mano gimtojoje Estijoje kone kiekvienas moka atmintinai. Taip prasideda viena knyga. Ta knyga vadinasi Pavasaris, ji buvo išleista 1912 metais, o parašė ją estų rašytojas Oskaras Lutsas (1887–1953).
Pavasaryje pasakojama apie vienos mažos parapijos mokyklos vaikų gyvenimą XIX amžiaus pabaigos Estijoje. Oskaras Lutsas rašė apie savo mokyklinius metus. Tiesą sakant, knygos herojus Arnas ir yra pats Oskaras Lutsas vaikystėje.
Mokslininkai tiria senus dokumentus ir jais remdamiesi rašo istorines knygas. Istorijos knygose aprašomi kadaise buvę įvykiai. Tačiau iš istorijos knygų mes vis dėlto negalime sužinoti, kaip tais senais laikais iš tiesų gyveno paprasti žmonės.
Grožinė knyga prisimena ir tokius dalykus, kokių nerasime jokiuose istoriniuose dokumentuose. Pavyzdžiui, ką mąstė toks berniukas kaip Arnas, daugiau kaip prieš šimtą metų lankęs mokyklą. Arba apie ką tais laikais vaikai svajojo, ko bijojo ir kas jiems teikė džiaugsmo. Knyga prisimena ir tų vaikų tėvus, prisimena, kokie jie norėjo būti ir kokios ateities linkėjo savo vaikams.
Žinoma, ir šiandien galima rašyti knygas apie senus laikus, ir neretai jos būna labai įdomios. Vis dėlto šiuolaikinis rašytojas nežino praeities kvapo ir skonio, nepažįsta baimių ir džiaugsmų. Jis jau žino, kaip viskas vyko toliau ir kokia buvo senųjų laikų žmonių ateitis.
Knyga prisimena tą laiką, kada ji buvo parašyta.
Iš Čarlzo Dikenso knygų sužinome, koks iš tiesų atrodė gyvenimas Londono gatvėse vienam berniukui XIX amžiaus viduryje, kai ten sukinėjosi Oliveris Tvistas. Deivido Koperfildo akimis (bet juk iš tiesų tai buvo tuometinis paties Dikenso žvilgsnis!) ir mes galime pamatyti visokių žmonių, kurie gyveno XIX amžiaus Anglijoje, sužinoti, kokie buvo jų santykiai bei kokios mintys ir jausmai turėjo įtakos tiems santykiams. Mat Deividas Koperfildas, galima sakyti, įamžino paties Čarlio Dikenso gyvenimą. Dikensui nereikėjo nieko išgalvoti, jis tiesiog žinojo.
Iš knygos sužinome ir tai, kaip iš tikrųjų jautėsi Tomas Sojeris, Hekelberis Finas ir jų draugas Džimis keliaudami Misisipės upe XIX amžiaus pabaigoje, kai apie juos rašė Markas Tvenas. Jis puikiai žinojo, ką tais laikais žmonės galvojo vieni apie kitus, nes jis pats gyveno tarp tų žmonių. Jis pats buvo vienas iš jų.
Pačią tikriausią tiesą apie senųjų laikų žmones pasakoja grožinės literatūros kūriniai, parašyti būtent tada, kai tie senųjų laikų žmonės gyveno.
Medžiaga iš tinklapio http://www.rubinaitis.lt/
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą