Ar jauti, kaip alsuoja žemė?
Gamta aplinkui markstosi, bunda. Krūmokšniai pasipuošę gležnais pumpurais.
Paukštyčiai susibūrę linksmai čirškauja, dalijasi vis įsibėgėjančio pavasario
vizijomis. Sena atgyja, nauja užgimsta... ir vis tas žemės alsavimas. Ar jauti?
Penktadienio rytas. Alsuojanti
žemė. Svečiai iš Trakų darželio „Obelėlė“. Nuostabi pavasariška nuotaiką. Tokią
dieną norisi dalytis. Būti patiems geriems ir tuo geriu pasidalyti. Tuo ir užsiėmėme,
šiandien su vaikais...
Viskas prasidėjo malonių žodžių
apsikeitimu, tada sekė mandagybių ir rankų paspaudimo pliūpsnis: labas rytas,
labas rytas... Trumpi, ilgi prisistatymai. Išsiaiškinę, kas kuo vardu,
prisistatę, iš kur atėję ir kur atėję, nutipenome daryti gražius, gerus darbus.
Diskutavome kodėl vilkas, iš
„Raudonkepuraitės“ pasakos, piktas, neišmanėlis. Bandėme įvardinti savo
emocijas. Kodėl pykstame mes? Kaip mes elgiamės kai pykstame? Kaip mes
susitaikome, atsiprašome? Padiskutavę, pasidaliję didele, net šešis metus
siekiančia, patirtimi nusprendėm padėti vilkui.
Kūrėme, šildėme, šnibždėjome
gerus žodžius ir net žnaibėme, kol prieš kiekvieną išsitiesė linksmas,
spalvingas vilkiukas... Kad vilkiukai būtų išbaigti, kiekvienam sugalvojome po
vardą. Dabar, mūsų apkalbėtas herojus, turės draugų ir nebebus piktas. O kad
nebūtų neišmanėlis, įkūrėme „Vilkų“ darželį, kuriame padedant vaikams,
vilkiukai išmoks, kaip reikia elgtis, ir svarbiausia, sužinos, kad senelės yra
nevalgomos.
Viskas baigėsi, malonių žodžių
apsikeitimu ir atsisveikinimu.
Kai alsuoja žemė, o gamta
markstosi, bunda – mes, Trakų viešosios bibliotekos vaikų literatūros skyriuje,
darome gerus darbus...
Trakų viešosios
bibliotekos
vaikų literatūros
skyriaus
vyr. bibliotekininkė
Rasa Pavilionienė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą