Kai žemė alsuoja...


Ar jauti, kaip alsuoja žemė? Gamta aplinkui markstosi, bunda. Krūmokšniai pasipuošę gležnais pumpurais. Paukštyčiai susibūrę linksmai čirškauja, dalijasi vis įsibėgėjančio pavasario vizijomis. Sena atgyja, nauja užgimsta... ir vis tas žemės alsavimas. Ar jauti?
Penktadienio rytas. Alsuojanti žemė. Svečiai iš Trakų darželio „Obelėlė“. Nuostabi pavasariška nuotaiką. Tokią dieną norisi dalytis. Būti patiems geriems ir tuo geriu pasidalyti. Tuo ir užsiėmėme, šiandien su vaikais...
Viskas prasidėjo malonių žodžių apsikeitimu, tada sekė mandagybių ir rankų paspaudimo pliūpsnis: labas rytas, labas rytas... Trumpi, ilgi prisistatymai. Išsiaiškinę, kas kuo vardu, prisistatę, iš kur atėję ir kur atėję, nutipenome daryti gražius, gerus darbus.
Diskutavome kodėl vilkas, iš „Raudonkepuraitės“ pasakos, piktas, neišmanėlis. Bandėme įvardinti savo emocijas. Kodėl pykstame mes? Kaip mes elgiamės kai pykstame? Kaip mes susitaikome, atsiprašome? Padiskutavę, pasidaliję didele, net šešis metus siekiančia, patirtimi nusprendėm padėti vilkui.
Kūrėme, šildėme, šnibždėjome gerus žodžius ir net žnaibėme, kol prieš kiekvieną išsitiesė linksmas, spalvingas vilkiukas... Kad vilkiukai būtų išbaigti, kiekvienam sugalvojome po vardą. Dabar, mūsų apkalbėtas herojus, turės draugų ir nebebus piktas. O kad nebūtų neišmanėlis, įkūrėme „Vilkų“ darželį, kuriame padedant vaikams, vilkiukai išmoks, kaip reikia elgtis, ir svarbiausia, sužinos, kad senelės yra nevalgomos.
Viskas baigėsi, malonių žodžių apsikeitimu ir atsisveikinimu.

Kai alsuoja žemė, o gamta markstosi, bunda – mes, Trakų viešosios bibliotekos vaikų literatūros skyriuje, darome gerus darbus...

Trakų viešosios bibliotekos
vaikų literatūros skyriaus

vyr. bibliotekininkė Rasa Pavilionienė

Komentarai